Šiuolaikinėje visuomenėje mes visi norime bendrauti. Bendraujame namie, darbe, visuomenėje. Mūsų bendravimas dažnai priklauso nuo situacijos ir aplinkos, kurioje vyksta bendravimas. Dažnai lietuviškas žodis “bendravimas” keičiamas žodžiu “komunikacija” arba “komunikavimas”. Komunikacija yra kilęs iš lotynų kalbos (communicationis (communico) reiškia kvalifikuotai bendrauti žodžiu ir/ar raštu). Lotynų kalba communicare reiškia dalintis. Šis žodis, savo ruožtu, susijęs su lotynų kalbos žodžiu communis (liet. bendras). Komunikacija yra nenutrūkstantis, nesibaigiantis ir integralus procesas. Komunikacijos moksluose neegzistuoja vieningas komunikacijos apibrėžimas, todėl yra išskiriami ir kiti, dažniausiai siauresni, šio termino apibrėžimai:
Komunikacija yra skirstoma į verbalinę (kalbos ženklai, žodžiai vartojami kaip simboliai išreikšti idėjas) neverbalinę (ženklų kalba, veiksmų kalba, išvaizda, balso kokybė, veido išraiška, kt. ) komunikaciją. Komunikacija, taip pat, gali būti skirstoma į rašytinę (raštas) ir nerašytinę (kalbos garsai, gestai, sutartiniai ne rašto ženklai). Komunikacija gali būti dalykinė ar asmeninė. Asmeninė komunikacija – pasikeitimas informacija asmeninio pobūdžio klausimais, kurios tikslas – draugystė, bičiulystė. Dalykinė komunikacija dažniausiai pasireiškia formalioje organizacijos veikloje arba santykiuose su formalia organizacija. Ši komunikacija padeda organizacijos nariams tinkamai reaguoti į pokyčius organizacijos gyvenime, suteikia jiems galimybę pažinti situaciją, prisitaikyti prie besikeičiančių užduočių, spręsti iškylančias problemas.